Mūsų kelionės pradžia sutapo su Bizantijos imperijos žlugimo diena, kai 1453 m. gegužės 29 d. osmanai užgrobė Konstantinopolį ir pavertė jį savo sostine Stambulu. Tarsi tos dienos atminimui lėktuvas gerokai vėlavo išskristi, o paskui gal valandą suko ratus virš Juodosios ir Marmuro jūrų, nes nebuvo laisvo tako nutūpti. Apsidžiaugėm, kad turkų autobusiuko vairuotojas vis dar tebelaukė oro uoste su plakatu „Fotoexpress“ rankose. Iki išsinuomoto buto važiavom po begaliniu plazdančių vėliavėlių debesynu – mat Turkijoje vyko rinkimų kampanija. Šypsenos prigeso, kai radom užrakintas duris, o savininkas telefonu buvo nepasiekiamas. Turbūt kiekvienas audė mintį – kur dėtis su daiktais vėlų tamsų vakarą. Autobusas mūsų nepaliko, kol pagaliau prisiskambinom.

Jau pirmą vakarą, susidėję daiktus ir pasiskirstę lovas, vos ne vidurnaktį išskubėjom į svečius pas pasaulio turistams žinomos meno galerijos „Les Arts Turcs“ savininką Nurdoganą Šengiulerą. Buvom maloniai sutikti, pavaišinti, apžiūrėjom vietoje sukurtus įvarių tautų atstovų meno kūrinius. Orinta padovanojo jam knygą „Neregėta Lietuva“ ir lietuviškų saldainių. Gal kada nors, susitikę su fotografijos atstovais kitose šalyse, galėsime padovanoti ir savo nuotraukų knygų.

Jaukiomis, dailiai išsiraičiusiomis gatvelėmis grįžome namo. Mūsų butas – netoli didžiųjų miesto įžymybių – Mėlynosios mečetės ir Sofijos soboro. Iš balkono atsiveria vaizdas į jūrą, todėl čia būdavo jauku pusryčiauti, akimis ganant laivus, ir vakarieniauti, ištiesus poilsio prašančias kojas. Pirmą dieną sukorėme apie 30 km, nesinaudojom jokiu transportu, tik pluošėm ir spargsėjom aparatais. Galerininko patarimu patraukėme į tokį rajoną, kurio kiti turistai nemato. Kelyje pasitaikė ir geranoriškų „modelių“, ir piktų. Užtrukę prie kokio fotografuojamo objekto, skuosdavom prisivyt savus, nes buvo vietelių, kur vienam, švelniai sakant, būtų buvę nejauku.

Mūsų nenuilstanti vedlė Orinta stengėsi mums parodyti kiek galima daugiau Stambulo. Aplankėm ne tik minėtas šventyklas, bet ir Konstantinopolio hipodromą, Bazilikos cisterną, Bosforo sąsiauriu plaukėm į miesto dalį Azijoje, užkopę ant aukštos Anadolu Kavagi kalvos, pasiekėme Joros pilį, pasimalėm po Didįjį ir Prieskonių turgų, palydėjom saulę ant Galatos tilto, net dviejų partijų atstovams padėjom sušokt agitacinius gatvės šokius, pašokom ir su gėjais, primindami, kad esam tolerantiška valstybė. Visko ir nesuminėsi. Dar korėmės ant namų stogų, iš kur atsivėrė vaizdas į visą Auksinio rago įlanką. Kai mūsų drąsiausieji pozuodami ėmė šokinėti ant kupolo, aš, kaip silpnų nervų žiūrovas, iš baimės nudelbiau akis. Ačiū Dievui, niekas nenukrito.

Bet buvo kitų kryčių, kaip antai: fotoaparatas ant grindinio akmenų, ledai ant marškinėlių, kebabo mėsytė ant kelnių. Teko išmokti valgyti einant, stipriai laikyti, ką turi rankose. Jei kas ketinat pirkti nikon d750, patikėkit, modelis tikrai atsparus smūgiams. Na, o suteptus drabužius visada galima išsiskalbti, kad ir... kapinėse.

Buvo ir neįtikėtinų dalykų. Sykį prie stotelės patyrėm, kad kortelė, su kuria leidžia į tramvajaus zoną, jau tuščia, o likom dar dviese „už borto“; staiga matom – kažkoks vyrukas dukart priglaudžia prie aparato savo kotrelę ir rodo mums eiti. Ir ką jūs manot – tas gelbėtojas, pasirodo, yra netikėtai išdygęs Orintos draugas. Šitame milijoniniame mieste taip susitikti – tikras stebuklas! Dar vienas malonus dalykas, kad į Sofijos soborą bilieto pirkti nereikėjo – savo vaidmenį atliko mūsų asociacijos pažymėjimai. Sutaupėm beveik po 10 eurų.

Vieną vakarą grįžom iš fotomedžioklės kiek ankstėliau, tad mažumėlę pailsėję čiupom stovus ir pasileidom į naktinės fotografijos žygį. Pakeliui, nors vakaras buvo vėlyvas, Kardigos parke sutikom gausių sirų šeimų. Vaikai mus apspito ir sekiojo nelyginant Druskonio ežero žąsys. Pozavo būriais, o mamos tik stūmė juos arčiau objektyvų. Net kava pavaišino, kad parodėm jiems dėmesį. Tą vakarą baigėme kavinėje su dervišo šokiais ir kaljano dūmais.

Parsivežėm pilnas korteles kadrų ir gausybę įspūdžių. Smagu, kad visi draugiškai, vienas kitam pagelbėdami, atlaikėme kelionės nuovargį ir nedidelius nutikimus. Didžiausia padėka organizatorei ir gidei Orintai, be kurios viso to nebūtų buvę, taip pat Rimvydui už praktinius fotografavimo patarimus, Alinai, Eugenijai, Saulei, Dmitrijui ir visiems kartu – už draugystę ir smagiai kartu praleistą laiką. Galvoje jau kirba naujos kelionės vizija.

Birutė

Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
Stambule 2015
Detail Camera Info Comment Image
 
 
Powered by Phoca Gallery